Kai ilgesys žudo

Vai, kaip senai rašiau. 🙂 Tam tikra prasme, buvau užsisėdęs su darbais ir vis tik nusprendžiau „išspjauti“ porą minčių. Taip pailsinti galvą nuo nedidelio projekto, kurį dabar darau. Bet yra tiek daug temų, kuriomis norėčiau nuleisti garą ir… Nežinau kurios griebtis. Norėjau parašyti apie moteriškąjį patrauklumą ir estetinį žavesį. T.y. iškelti temą apie tai, kaip moterys užmiršta savo prigimtį ir perdėtai maišo patogumą su grožiu ir elegancija. Na, bet tai gan skaudi tema ir ko gero užsitarnaučiau daug „antausių“.

Ir, nors galvoje vis dar kibžda minčių, kurias galėčiau papasakoti. Beklausant muzikos gimė toks nedidukas romantiškas vaizdelis. Aplamai, pastaruoju metu turiu šiokių tokių rūpesčių, tai tenkinuosi vakaro tyla ir ramia muzika. Kiek čia ramia bepasitenkinsi. Krūva draugų su savo problemom pi… man protą ir net nebesiteikia paklaust „o kaip tau?“. Bet man viskas gerai, galit ramiai toliau verkšlenti. O aš klausau „Chris Norman – Everytime I Close My Eyes“. O taip… Ta pasyvi romantika… Kai gali apkabinti mylimą žmogų, jausti kaip ji priglunda prie tavo krūtinės ir atsipalaiduoja… Ir tikro, apie nieką negalvoju šiuo metu, tik kaip tokią akimirką norėčiau ją pabučiuoti. Lėtais pirštų judesiais liesti jos veidą ir taisyti susivėlusius plaukus. Tada jausti, kai jos lūpos kyla aukštyn, tarsi prašydamos kažko. Tarsi norėdamos kažką pasakyti… Bet argi man rūpi žodžiai? Ne… šį vakarą aš jų nenoriu. Noriu tylos ir jausti… jausti kiekvieną tavo emociją, kiekvieną tavo judesį… Noriu liesti tavo lūpas, noriu jausti kaip jos liečia manąsias. Noriu tą daryt lėtai ir neskubėdamas. Bučiuot švelniai ir nedrebėdamas. Mėgautis kiekviena akimirka, kiekvienu atodūsiu. Štai ko aš tikrai noriu. Štai ką aš dabar darau, vos tik užmerkiu akis… Aš būnu su tavim ir galvoju apie tave. Net dabar, rašydamas šitą absurdišką nesąmonę… Nenoriu šviesos, nenoriu garsų… Man užteks ir švelnios prieblandos, kurią palieką žvakių šviesa. O tie du šešėliai primins, jog mes vis dar stovime kambario viduryje ir nesugebame paleisti vienas kito iš glėbio. Muzika man bus tavo širdies plakimas, o švelnų pavasario vėjelį pakeis tavo atodūsiai po kiekvieno bučinio. Noriu, jog tai nebūtų sapnas, noriu jog…

Comments

comments

2 thoughts on “Kai ilgesys žudo

  1. Ateityje pasistenk neįsivaizduoti savo minčių kaip absurdiškų nesąmonių, net jeigu, tarkim, aš šiame komentare nuoširdžiai parašyčiau „taip, mano manymu, tai visiška nesąmonė“. Yra tik nesąmoninga, neobjektyvi aplinkinių reakcija į sąmoningas mintis, kuri virsta smegenų plovimo dalimi. To pačio smegenų plovimo, kuris priverčia patikėti, kad tai mumyse kažkas negerai ir reikia slopinti tokias mintis. Svarbu, kad ne kuo didesniam žmonių kiekiui tavo rašliava atrodytų sąmoningesnė, svarbu, kad tarp tavo rašliavų ir natūralios-vidinės būsenos būtų kuo didesnė sąsaja. Kai myli, dar ne tokių „nesąmonių“ gali ir prirašyti ir pridaryti.

    p.s. galvoti, kad myli ir iš tikrųjų tą mokėti – skirtinga.

Comments are closed.