Oi tie mūsų idealai

Keista, kai pagalvoju, jog paprasčiausias dienoraštis, kurį rašiau tiesiog, kad nukrauti mintis nuo galvos, patapo populiarus ir lankomas. Ir net sulaukiu lankytojų laiškų ar privačių žinučių. Va šito tai nesitikėjau, tikrai. Juk čia ne koks žurnalas. Na, bet atsakysiu į pagrindinius klausimus, kurie pasitaiko laiškuose.

  1. Ne, nenoriu rašinėt apie seksą. Juk tai dienoraštis, blogas ar kaip bepavadinsi, o ne koks seksologo skyrelis bulvariniame žurnale. Be to, aš neturiu nei sertifikato, nei pakankamai grindžiamo išsilavinimo, kad galėčiau dalinti patarimus. Kartais šią temą paliesiu, tačiau tai nebus visas puslapio temos ramstis.
  2. Ne, dar knygos neparašiau. Ir jei rašysiu, niekas apie tai nežinosit kol nebus pabaigtas paskutinis sakinys. O tada ir pažiūrėsim. 😉
  3. Ne, kavos gerti nenoriu su jumis. 🙂 T.y. Pasimatymai ir susitikimai nedomina. Turiu labai svarbią priežastį atsisakyt ir ta priežastimi džiaugiuosi. 😉

Taigi, grįžtant prie intymios temos. Manau suprantate, jog tai yra individualus dalykas, kurio negalim įkišti į siaurus rėmus. Tai gali būt mano nuomonė, tavo nuomonė ar visos likusios žemės populiacijos. Juk gyvename idealų pasaulyje. T.y. ne idealų išsipildymo, o idealų griovimo pasaulyje. Manau visi sutiksite su manim, kad dauguma mūsų turim idealių santykių idealą, idealios antrosios pusės, idealaus darbdavio, verslo partnerio, tėvų ar idealaus kavos skonio idealus. Tai normalu, kad kiekvienas ar dauguma iš mūsų turi ir tobulo sekso (ar jo partnerio) idealą ir kaip tyčia pasitaiko taip, kad tokio negauname, ar ne taip? Nebūtina šaukti choru, atsakykit kiekvienas pats sau. Gyvenimas tai didelė idealų griovimo mašina, mokanti mus, jog pasaulis nėra toks, kokį mes norime matyti ir nebūtinai dėl to pykti. Jei norit pakeisti pasaulį – prašau, tačiau nepykite jeigu to nepavyks padaryt. Na, o jei pavyks – tada pasveikinsiu, nes jūs būsite pirmasis. Bet nenukrypstant nuo temos, grįžkim prie tų intymumų. Kaip ir minėjau, kiekvienas gyvena savo idealais ir turi savo ritmą ar… nežinau kaip jį pavadint. Gal būt charakteris labiau tiktų įvardinti. Taigi, vienas pasyvus ir tiesmukas, kitas romantiškas ir lėtas, trečias žaismingas ir kūrybingas ir t.t… Labai šaunu ir labai gerai, jei susibėga abu, vienodų charakterių asmenybės. Vienodas tempas, vienodas charakteris, vienodi idealai ir tokia porelė visada vienas kitą nustebins tuo, kas patinka abiem. Gal būt tai bus žaidimas, gal būt romantika, gal būt nuotykis. Tačiau tai bus abiem maloni ir įdomi intymumo akimirka. Kitas dalykas, kai susibėga du skirtingi… Vienas gal būt bėga per greit, o kitas juda per lėtai. Vienam neužtenka, kitam per daug. Vienam patiko, o kitam ne. Bet tai nėra problema. Tai įprastas gyvenimo mechanizmas, mokantis, jog tobulybių nėra ir jėga jų nesukursim. O bandydami tą padaryt tik susigadinsim kasdienybę, vedami pykčių ir pilkos nuotaikos. Bet tai nėra didžiausia problema. Didžiausia problema yra tai, jog visi mes esam įsitikinę savo teisumu ir neįsileidžiam nė kruopelytės kritikos ar kito nuomonės. Taip, nusileisti negalima. Tačiau išklausyti – privaloma. Kompromisas tai situacija, kai vienas truputį atleidžia akseleratorių, o kitas truputį spusteli savąjį. Ir… kol išlaikysit tolygų greitį, tol yra tikimybė, kad ne tik patirsite naujų pojūčių, išgyvenimų ar emocijų, tačiau ir pasisemsite naujos patirties.

Ką bandau visu tuo pasakyt? Ogi tai, jog nereik gyvent idealais. Ar jūs skaitote mano rašliavas apie romantiką, ar skaitote kokią žymaus rašytojo romantinę knygą  – nepulkite to priimti kaip tobulumo. Ir nepulkite tuo gyventi. Aš pats mėgstu raštu sukurti tobulas situacijas, kuriose viskas vyksta gražiai, romantiškai. Bet aš tuo negyvenu. Kokia tikimybė, jog pabučiuosit mylimąją lyjant vasaros lietui, kuris užklupo jus netyčiomis saulėtą dieną? Kokia tikimybė, jog rasite drąsos sužaist ledukais, vienas kito kūnais, aistringą vakarą? Kokia tikimybė, jog praleisite vėsų rudens vakarą prie židinio, gerdami purpurinį vyną ir stebėdami rugpjūčio dangaus žvaigždžių lietų? Gal ir yra, bet kartais mes šių akimirkų taip norim, taip trokštam ir taip stengiamės jomis gyventi, jog užmirštame ir nepastebime paprastų, kasdieninių situacijų, kurios atveria mums galimybes išgyventi ne ką mažiau romantiškus ir aistringus pojūčius. Mes taip įsijaučiame į idealų kūrimą mintyse, jog atsisakome jų čia ir dabar.

Šia nata ir baigsiu šiandienos temą.

Comments

comments

8 thoughts on “Oi tie mūsų idealai

  1. Paskutiniai pora sakinių labai daug ką pasako ir verčia susimąstyti kitaip 🙂

  2. Žmogus gi kiek varčiau blogą, lyg ir nebuvo apsiskelbęs profesionaliu rašytoju nei vienoje temoje. Tad ir kritikuoti reikėtų tam tikrame ‘lygmenyje’.

    Aš tik skatinčiau idealų siekimo. Nereikėtų savęs apriboti visišku paprastumu ir rinktis tai ką tau siūlo ar ką matai aplink. Tačiau į smulkesnius dalykus, neatitinkančius mūsų idealo – visad galima pakeisti požiūrį ar bent jau priimti neutraliai. Šiuo atveju, kaip supratau buvo kalba apie estetinį ir dvasinį grožį (galbūt seksualumą, neesmė tam ką noriu pasakyti).

    Pacituosiu vieno žmogaus, kurio požiūris sutampa su manuoju žodžius: „egzistuoja grožis ir simpatiškumas. Pirmas susijęs su estetiniu pasitenkinimu, kuris kyla dėl stebimo žmogaus išorinių bruožų taisyklingumo, formų, elegancijos ir spalvų dermės, panašiai kaip, kad stebėtum meno kūrinį.

    Antrasis eina labiau iš žmogaus vidaus, kartais būna toks stiprus, kad net nepastebi, kad tas žmogus nelabai dailiai tau atrodo“

    Žinoma, galima teigti kad antruoju variantu atsisakoma kažkokių tai idealų, tačiau ar taip yra? (paklauskime kiekvienas savęs). Negi iš tiesų manote, kad išorinis/estetinis grožis yra kažkuom vertingesnis už dvasinį? (galbūt kažkam, bet tuo atveju tai irgi nebūtų idealo atsisakymas). Betkokiu atveju tai būtų idealo siekimas, nes mes neaukojame ir neatsisakome idealų – kadangi nei vienas iš mūsų neesame ir nebūsime pasiekę visų savo idealų 100%, tačiau siekiame tų, kurių siekiame (geresnio paaiškinimo ir būti negali, žinau, bet tokia jau ta ‘tiesa’). Siekdami vieno idealo ir negaudami kito – mes to kito neatsisakome, kadangi jo ir nebuvo pasiekę 🙂 (Atvejai kai patys apsigauname niekuom nesiskiria nuo apibūdintų, išskyrus tai, kad viskas netikra).

  3. „Kokia tikimybė, jog praleisite vėsų rudens vakarą prie židinio, gerdami purpurinį vyną ir stebėdami rugpjūčio dangaus žvaigždžių lietų?“ Logikos klaida 😉 Rugpjūtis ne rudenį 😉

  4. Man asmeniškai rugpjūčio pabaigos naktys asocijuojasi su rudeniu. 🙂

  5. Žmogus kiek pamenu niekur nebuvo apsiskelbęs racionalistu, tad kam kabinėtis prie logikos, jeigu man, kaip racionalistui matosi, jog rašymo stilius akivaizdu, jog visai ne toks, tad ir vertinti reikėtų visai ne taip.

  6. Vaj vaj, gal duot žąstą, jei taip norisi dantukus suleisti 😉 Kodėl autorius sureagavo normaliai? O tamstelė kaip sarginis šuva?

    Tiek fantastinė, tiek romantinė literatūra irgi paiso tam tikrų taisyklių, o norint išmoti rašyti geriau – kritika visada praverčia. Dar geriau, kai sumala į miltus, kad suprastum ko tikrai norisi ir kiek tam esi pajėgus (jei gali nerašyti – geriau nerašyk. Kone apie kiekvieną kūrybinį procesą taip sakoma).

Comments are closed.