Akibrokštas

Senokai rašinėjau kažką pritrenkiančio. O kadangi lauke maloniai vėsu, pro pravirą langą dvelkia švelni vėsuma, o kompiuteryje sklindančius radijo stoties garsus papildo lietaus lašų birbesys į palangę… Truputį įsisvaigau į lengvos romantikos nuotaikas. Beveik prieš metus laiko, per panašią liūtį, vėsų vakarą sėdėjau prie lango ir žiūrėjau į tolį, su vyno taure… Praėjo metai laiko, o gyvenime tiek naujo.

Iš tikro sklindant tokiai romantikai ore, ko gero žaibas „pričiaudėjo“, neįmanoma neįsisvaigti apie kažką malonaus… Jau įsivaizduoju. Beveik matau užsimerkęs, kaip lyja… namuose beprotiškai karšta, o lauke taip vėsu ir pro langą dvelkia vėsuma. Neryškioje žvakių prieblandoje aš ją apkabinu, taip užtikrintai ir ryžtingai, tarsi būčiau pats vėjas. Ko gero ilgesys verčia taip elgtis. Taip spontaniškai ir neapgalvotai. Bet ar būtina kiekvieną sekundę apgalvot, kiekvieną judesį suplanuot, o kiekvieną bučinį įvertint? NE! Man patinka taip elgtis, man patinka matyt kai ji dreba sulig kiekvienu mano pirštų judesiu.

Aš priglundu arčiau ir palinkstu prie ausies… Pašnibždu į ausį paslaptį, kuri pažadina kūdikio šypseną jos veide. Mano rankos apsijuosia jos juosmenį, o jos švelnios rankos suneria pirštukus man už kaklo. Pamenat tuos vaikiškus žaidimus, kai žiūrim į draugą ir pralaimi tas, kuris pirmas nusisuka. Tai kažkas panašaus, tik šį vakarą pralaimėtojų nėra. Aš žiūriu į jos užburiančias akis, o ji trynėja manąsias. Akimirkai įsivyrauja tyla, o kambarys ima mirgėti žvakių šviesoje. Matyt begėdis vėjas, įšokęs pro langą žaidžia su liepsnos liežuviais. Muzikai užvaldant emocija, oras kambaryje prisipildo sunkios atmosferos ir aš, jausdamas jog tuoj sprogsiu švelniai palinkstu ir pabučiuoju ją. Bučinį palydi gilus atodūsis, tarsi sakytų… „PAGALIAU!” Pabučiuoju dar kartelį ir mane apima mažytis svaigulys… Po truputį ima darytis karšta, o kiekvienas šalto vėjo gūsis pro pravirą langą, tarsi padeda neperkaisti. Aš atsargiu judesiu paliečiu jos šviesų skruostą ir pabučiuoju žanduką… ausytę… kaklą… Kiekvieną bučinį palydi vis gilesnis atodūsis. Kaip galima sustoti, kai taip gera? Ar nors vienas, nors truputį proto turinti žmogus, atsisakytų tokio malonumo? Tikrai ne! Ištariu sau, tarsi drąsindamas save. Po tokių padrąsinimų pakartoju bučinius dar kartelį… Bandau ištyrinėti kiekvieną jos kūno lopinėlį ir mėgautis kiekviena sekunde. Bet kas čia? Jos kvėpavimas ima dažnėti, o lūpos tarsi virpa… Ji bando kažką užsitarti, tačiau neranda jėgų atsimerkti. Kas? Sakyk… Tyliai, pro truputį praviras lūpas išgirstu, jog jai linksta kojos. Todėl apimtas nedidukės panikos ją stumteliu prie netolimoje, vos už žingsnio esančio stalo. Ji švelniai atsiremia ir atsipalaiduoja. Tada rankomis nusileidęs žemiau juosmens kilsteliu ją ant stalo. Bet kas čia dabar? Ji atseginėja man marškinių sagas… Tokio miklumo dar neteko nei matyt nei įsivaizduot. Vos prabėgo akimirką ir aš likau nuoga krūtine. O jis gundančiai sėdėdama ant stalo nužvelgė mane, pasipuošusi mažo velniuko šypsena ir čiupusi už marškinių pritraukė mane arčiau. Mm… Dar vienas bučinys ir dar vienas, ir dar… Jau imu pamesti, kada jie prasideda, o kada baigiasi. Bet man nesvarbu, nes imu nebevaldyt savo veiksmų. Mano ranka siekia jos palaidinės ir ima lėtai atseginėt sagas. Gaila, aš ne toks miklus kaip ji, užtat kiekvieną sagą kompensuoju vis gilesniu bučiniu… Mm… kokie viliojantys apatiniai… Juodi, su melsvom gėlytėm ir mezginėliais. Tokius net nurengti būtų gaila… Truputį atlošiu ją ir bučiuoju kaklą, toliau… Leidžiuos žemyn link krutinės… Jai patinka, jos širdis plaka taip garsiai, jog galėtum beveik šokti tuo ritmu. Tuo tarpu ji švelniai kojomis braukdama manąsias, mane apsikabina. Mm… tai taip patrauklu. Ji atsilošia dar labiau, bet nepaleidžia manęs kojomis… O taip norisi pabučiuot pilvuką, ar ne taip? O ji mane spaudžia prie savęs, apsijuosusi kojomis… Tada atsargiai, pirštų galiukais imu braukti per kojytes… ties keliais, braukiu per nelygią, rožytėmis išsiuvinėtą kojinaitę. Braukiu aukštyn vietomis truputį pakutendamas… Atsargiai pakišu pirštukus po vasarišku, lininiu sijonėliu ir pajuntu, jog tuoj baigsis kojinaitės… Mm… regis žino kiekvieną mano silpnybę ir beliko nuspausti pistoleto gaiduką, nes jaučiuosi tarsi nugalėtas. Vos tik baigęs braukti per kojinaitę, paliečiu jos kojų odą, ji lėtai atleidžia ir atsipalaiduoja. Taip, ji mane paleido, džiūgaudamas akimirka, palinkstu prie jos pilvuko… Kur mes baigėm? A? Bučinukas, žemyn… žemyn…

Na va, užsisvajojau. Užtat gražią pasaką sukūriau prieš miegą. Kadangi žaibai po truputį rimsta, šiam vakarui tiek.

Comments

comments

One thought on “Akibrokštas

Comments are closed.