Kelionė į miestą?

Tai buvo šaltas žiemos vakaras, o mano žingsnius lydėjo sušalusio sniego girgždesys, nakties tyloje. Vienas iš tų vakarų, kuriais gali žavėtis vien būdamas lauke ir nepaisydamas šalčio, įžūliai besikandžiojančio nuo tos akimirkos, kai palieki šiltus ir jaukius namus. Mėnulio pilnaties šviesa jaukiai atsispindi sniege, išryškindama mažyčius blizgančius deimančiukus. Argi galima apie kažką daugiau galvoti, tokį gražų vakarą? Taip, galima! Mano mintys besisuko apie tuziną purpurinių rožių, kurios tikrai bijojo šalčio labiau nei aš. Kelionė neilga, bet kiekviena sekundė svarbi. Dar pora žingsnių ir tuoj pasieksiu duris… Štai ir jos. Įkyrus durų skambutis reiškia tik vieną, jog man pavyko! Gėlės vis dar gyvos, o mano širdis dar gyvesnė.

Duris atidaro daili mergina. Taip, ta pati, kurią sutikau dar šią vasarą, ankstyvą rytą, kavinės terasoje. Argi jau tiek laiko praėjo?.. Tuo tarpu jos akys iš karto nukrypsta į puokštę rožių, kurių tiesiog neįmanoma paslėpti už nugaros, kad ir kaip besistengčiau. Supratęs, jog laikas nustot žaist slėpynių, įteikiu rožes ir priduriu „jos tau“. Jos veidą papuošia maloni šypsena, kuri greit pasislepia tarp rožių pumpurų. Sunku apsispręsti ar miela ar juokinga, kai mergina pradingsta už rožių, kurias pati laiko. O bepradedant paskęsti savo mintyse, visi pamąstymai pradingsta, vos tik išgirstu pakvietimą vidun.

Jai nužygiuojant į virtuvę, kupinu glėbiu gėlių, išgirstu pasiūlymą – „arbatos, kabos ar dar ko?..“ Tikriausiai „ar dar ko“, nesusivaldęs papokštauti, atšaunu aš. Mano nevykusį pokštą palydi duslus pokštelėjimas po kurio jos rankose išvystu dvi taures. Ką ji sugalvojo? Juk tarėmės keliauti į miestą? Bet… kas aš toks, jog prieštaraučiau tam kas dabar vyksta. Ji tokia patraukli su šia juoda suknele… O vynas taurėse atrodo patraukliai ir skaniai. Gal palaukiam dar akimirką ir pažiūrim kas bus?

Vos spėjus man prasižioti apie mūsų vakaro planus mieste, Ji grakščiais judesiais pakyla nuo sofos ir pasilenkus prie muzikinio centro paspaudžia mygtuką. Kambaryje pasigirsta švelni muzika ir moteriškas balsas manęs paklausia, ar man patinka šokti? Jei nepatiktų, ką aš veikčiau stovėdamas apsijuosęs šią merginą iš už nugaros ir atkartodamas kiekvieną jos judesį… Aš greitas? O… TAIP! Apsijuosęs jos liemenį švelniai spaudžiu prie savęs ir stengiuos judėt taip, jog ji jaustųsi jaukiai ir maloniai. Bet jai tikriausiai to neužtenka, ji atsisuka ir apsikabina mane, taip… Tarsi kūdikis, norėdamas miegot… Jos galva atremta į mano petį, o plaukai muzikos judesio apimti žaidžia žaidimą, kuriam net sugalvot pavadinimą – būtų nuodėmė. Aplink neegzistavo nei laikas, nei erdvė. Nei garsai nei kvapai. Mudu turėjom tik vienas kitą, čia ir dabar ir mum nieko daugiau nebereikėjo. Trūko tik vieno… Vieno…

Mūsų akys susitiko tik po trečios dainos, bet jos daugiau sakė, nei mudu kartu tą vakarą būtume galėję pasakyti, net jei būtume norėję kalbėt. Žodžių nereikėjo… Juos pakeitė pirmasis bučinys. Aš lėtai bučiavau jos lūpas, besimėgaudamas kiekvieną akimirka, kurią pagyvina jos atodūsiai… Žemė slydo iš po kojų, todėl nenoromis teko atsiremti į kietą, medinį stalą, tačiau jis tarsi prašytas, pasimaišė vietoje ir laiku. Pasinaudojęs jo pagalba, atlošiau jos galvą ir lengvai pasilenkęs artyn ėmiau bučiuoti jos kaklą… Aistra tvyrojo ore, o retkarčiais pasigirstantis  atodūsiai bylojo, jog malonu ne man vienam. Ji lietė mano plaukus, gulėdama atsilošus ant stalo, o aš viena ranka laikiau ją, o kita švelniai pirštų galiukais, braukdamas per tamsias kojinaites kilau aukštyn, kol pajutau, jog randuosi po suknele. Panašu, jog ten manęs laukė siurprizas… Koks? O jūs pagalvokite, kaip seksualu, kai švelniai kyli aukštyn, braukdamas kojinaitėmis ir pajunti, kaip jos pasibaigia maloniai nėriniais po suknele… Tada tarsi užverda aistra…

Bet ji neleido aistrai užvirti, nes pati to laukė. Sulaukus dar kelėtos bučinių, ji atsipalaidavo ir lėtai atsimerkusi paklausė, ar galim mūsų kelionę į miestą atidėt. Aš paėmiau šią trapią būtybę ant rankų ir nešdamas į miegamąjį atsakiau TAIP!

Comments

comments

6 thoughts on “Kelionė į miestą?

  1. Va čia tai nerealus pasimatymas ir vakaras, tikiuosi, Tu tokį ir tikrai turėjai 😉 Džiaugėsi dėl tavęs ir tos merginos 😉

  2. Siūlau pamąstyti apie meilės/erotinių romanų rašytojo profesiją. Ne, tai nėra kandi pajuoka – aš rimtai.

  3. Skaitydama jūsų įrašus dažnai patiriu daugkartinį orgazmą. Ypač jautriai veikia programavimo veiksmų aprašymas (9 taškai iš 10), Nelabojo minėjimas (8.5/10) ir žodis „kojinaitė“ (8/10). Manau, sveikata (gerąja prasme) neatlaikytų, jei kurį sykį pamalonintumėt ištikimą skaitytoją įterpdamas daugiau romantiškų vaizdinių, susijusių su kompiuterine įranga, aprašymų.

    Be to, reikia papriekaištauti, kad jau kelintą kartą tenka keisti sulaistytą klaviatūrą.

  4. Buvo dar visai šviesu, kai prasilenkiau su neaiškų objektą rankoje tvirtai laikančiu asmeniu.
    Gašliu žvilgsniu palydėjęs mano apvalainas šlaunis ir patykojęs akimirkos, kada nustosiu budrumo, šis, kaip vėliu paaiškėjo, jaunas romėnų karys, klasta mane parvertė į rudeninio purvo klampynę ir bandė nudobti.
    Jaučiau, kaip iš jo nevalyvų nasrų drimbančios putos tankiai taškė mano moliu aplipusius skruostus.

    Staiga sušukau:
    – Atsiprašau, bet man tokioje pozoje nepatogu.
    Bet susivokus, kad mano vidinė rauda atsimušę į jį kaip žirnis į sieną, supratau, kad šįsyk pasitaikyta stuobrio kaip reta ir visa geruoju nesibaigs.
    ***
    Dar ir dabar kartkartėmis vaizduojas akyse, kaip plikomis rankomis sugriebiu to vyriškio į mane nukreiptą standų ieties kotą. Bet jėgos pasitaiko nelygios, ir jau kitą akimirką pajuntu, kaip grėsmingasis ginklas negailestingai perskrodžia vidurius tarsi sviestą. Pats tuosyk suriaumoja kaip gorilos patinas, ir, pergalės euforijos pagautas, savo šiurkščia jėga dar labiau pagilina man padarytas žaizdas. Iš skausmo akys sulipa į kaktos viršų, sąmonė aptemsta, atsisakius paskutiniems sensoriniams gebėjimams, iki šiol padėjusiems bent kiek susivokti šioje ne itin malonioje situacijoje.
    ***
    Mano gyvybę tepalaikė mintis apie Jėzaus gailestingumą ir taiką pasaulyje. Ir tada tariau sau, kad jeigu išliksiu gyva, būtinai įsirašysiu į krikščionių demokratų partiją.
    Buvau pernelyg sukrėsta to, kas vyko toliau, tepamenu, kad po trumpo euforijos blyksnio, ištikusio kaip tik tuo metu, kai galvota apie dvasios vertybes, pajutau keistus spazmus apatinėje kūno dalyje. Per širdį perėjo dieglys pagalvojus, jog tai manoji siela bando ištrūkti. Bet apvaizdos būta gailestingos – mane aptikusio atsitiktinio praeivio malonė sugražino atgal į gyvenimą.

  5. Eina sau kaip tobula… Evaldai, Tu tikras šaunuolis. Linkiu sėkmės ir laimės!

Comments are closed.